Pirmasis Švietimo įstatymas nepriklausomoje Lietuvoje buvo priimtas 1991 m. Jame nėra atskirai kalbama apie suaugusiųjų švietimą ir mokymą, bet bendrai kalbama apie formalųjį švietimą: bendrąjį ugdymą, profesinį mokymą, aukštesniąsias studijas (, papildomą švietimą. Dabar neformaliuoju švietimu tuo metu vadintas papildomas ugdymas (kartu apimantis ir neformalųjį suaugusiųjų švietimą) buvo menkai reglamentuotas. 1991 m. Švietimo įstatymo redakcijoje pateikiama trumpa informacija dėl papildomos veiklos: „Norintieji papildomai mokosi įvairiomis formomis organizuotose švietimo institucijose: meno, sporto, kalbų, technikos bei kitokio profilio mokyklose, kursuose, būreliuose”.

Reikšmingas žingsnis suaugusiųjų švietime buvo žengtas 1998 metais. Naujoje Švietimo įstatymo redakcijoje įvardijama, kad švietimo sistemą sudaro ikimokyklinis ugdymas, bendrasis vaikų ir jaunimo lavinimas, profesinis ir aukštesnysis mokymas (teikiamas kolegijose, konservatorijose ir kt.), aukštasis mokslas (teikiamas aukštosiose mokyklose) ir suaugusiųjų švietimas. Įstatyme nurodoma, kad mokslas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse ir aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas. Papildomo ugdymo institucijose lavinimas yra iš dalies apmokamas. 

Tais pačiais metais priimamas Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. Svarbu, kad šiuo įstatymu labai aiškiai atskiriamas formalusis ir neformalusis suaugusiųjų švietimas. Pasakoma, kad formalusis lavinimasis, mokymasis, studijos yra reglamentuojamas ir kontroliuojamas valstybės. Baigus formaliojo švietimo vieną iš formų yra gaunamas valstybės pripažįstamas diplomas arba pažymėjimas. Tuo tarpu neformaliojo suaugusiųjų švietimo formą (organizuotą tikslinę savišvietą, kursus, seminarus, paskaitas ir kt.) baigusieji negauna valstybės pripažįstamo dokumento, kuris patvirtintų įgytą išsilavinimą, tam tikrą jo pakopą, modulį ar įgytą kvalifikaciją. Kartu šiuo įstatymu įsteigiama Neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba, tačiau vos sudaryta ji nustojo veikusi. Neformalųjį suaugusiųjų švietimą pagal šį įstatymą gali finansuoti juridiniai ar fiziniai asmenys, patys dalyviai, tam tikrais atvejais – valstybė ar savivaldybės, pavyzdžiui, jei asmuo turi teisę gauti socialinę paramą arba lėšos neformaliajam suaugusiųjų švietimui skiriamas per valstybės ar savivaldybės programas. 2015 m. įsigalioja nauja Neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi įstatymo redakcija, pakeičianti iki tol galiojusį Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymą. 

2003 m. Seimas patvirtino Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatas. Vienas iš trijų šios strategijos tikslų – išplėtoti tęstinę, mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią ir prieinamą, socialiai teisingą švietimo sistemą. Valstybės politikoje pradedama akcentuoti ne atskiros švietimo sritys, o jų darna per mokymosi visą gyvenimą koncepciją. Mokymasis visą gyvenimą apibrėžiamas kaip visa mokymosi veikla, vykstanti bet kuriuo amžiaus tarpsniu, siekiant tobulinti asmeninės, pilietinės, socialinės ir profesinės srities kompetencijas.

Stiprinant vieną iš mokymosi visą gyvenimą segmentų – suaugusiųjų švietimą – 2004 m. priimama Mokymosi visą gyvenimą strategija (atnaujinta – 2008 m.). Jos tikslas – numatyti ir apibrėžti mokymosi visą gyvenimą plėtros kryptis ir jų įgyvendinimo priemones, akcentuojant profesinio mokymo ir suaugusiųjų tęstinio mokymo sritis. Strategijoje tarp visų uždavinių keliami suaugusiųjų švietimui reikšmingi uždaviniai: 

1. Sukurti neformaliuoju ir savaiminiu mokymosi būdais įgytų kompetencijų įvertinimo ir pripažinimo mechanizmus.
2. Užtikrinti „antro šanso“ galimybę visiems suaugusiesiems, nebaigusiems pagrindinės ar vidurinės mokyklos. 
3. Kurti nuotolinio mokymo programas ir plėsti jų vartotojų tinklą.
4. Panaikinti egzistuojančius apribojimus suaugusiems asmenims, siekiantiems įgyti paklausias darbo rinkoje profesijas ir kelti kvalifikacijos lygį.

2008 m. atnaujintoje Mokymosi visą gyvenimą užtikrinimo strategijoje suaugusiųjų švietimui keliami uždaviniai išplečiami:

1. Sudaryti sąlygas įvairių poreikių ir gebėjimų asmenims įgyti, tobulinti ir keisti kvalifikaciją ir kompetencijas, padedančias įsitvirtinti darbo rinkoje, laiduojančias šalies ūkio pažangą, konkurencingumą ir darnų vystymąsi.
2. Užtikrinti kvalifikacijų atitiktį ūkio reikmėms, jų skaidrumą, lyginamumą, mokymosi tęstinumą, profesinį ir teritorinį mobilumą sukuriant bendrą ir skaidrią kvalifikacijų sistemą, apimančią visus kvalifikacijų lygmenis.
3. Gerinti asmenų gyvenimo kokybę ir integraciją į šiuolaikinę visuomenę, tolygiai visoje šalyje plėtoti neformalųjį neprofesinį ir savaiminį suaugusiųjų švietimą įvairių tipų suaugusiųjų švietimo ir kultūros įstaigose.
4. Sudaryti „antrąją galimybę“ suaugusiems asmenims įgyti pradinį, pagrindinį, vidurinį išsilavinimą, plėtoti bendrąsias kompetencijas ir didinti mokymosi visą gyvenimą paslaugų prieinamumą įvairioms visuomenės grupėms.
5. Sudaryti sąlygas su suaugusiais asmenimis dirbančiam personalui tobulinti kvalifikaciją, užtikrinant aukštą besimokantiems suaugusiesiems teikiamų paslaugų kokybę.
6. Subalansuoti įvairių tęstinio ir suaugusiųjų mokymo sričių finansavimą siekiant atliepti šalies gyventojų įvairius nuolatinio mokymosi poreikius ir padidinti finansavimą labiausiai jo stokojančioms sritims.

Apibendrinant galima teigti, kad suaugusiųjų švietimas Lietuvoje yra kryptingai ir strategiškai vystoma sritis kurioje nors ir nebuvo ilgos tradicijos valstybės lėšomis finansuoti neformaliojo suaugusiųjų švietimo ši tendencija pradeda ryškėti ir valstybė numato vis daugiau galimybių finansuoti neformalųjį suaugusiųjų švietimą, šią tendenciją puikiai iliustruoja 2016 m. Sausio 14 d. patvirtintas Lietuvos Vyriausybės nutarimas reglamentuojantis neformaliojo suaugusiųjų švietimo finansavimo tvarką. Tačiau, suaugusiesiems siekiantiems naujų kompetencijų Lietuvoje buvo taikomos tokios pačios finansavimo taisyklės ir galimybės pasinaudoti formaliuoju švietimu (bendrojo ugdymo, profesinio ugdymo, aukštojo mokslo).

Dabartiniai suaugusiųjų švietimo politikos prioritetai yra išdėstyti valstybės pažangos strategijoje „Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Siekiama, kad žmonėms būtų sudarytos paskatos ir galimybės mokytis visą gyvenimą, atrasti ir plėtoti asmeninius gebėjimus, įgyti norimų ir reikalingų įgūdžių, juos atnaujinti ir keisti kvalifikaciją, veiktų efektyvi ir integrali įvairių įgūdžių, įgytų per švietimą ar praktiką, pripažinimo sistema, o darbo rinka pritaikyta mokytis visą gyvenimą ir kelti kvalifikacijas.

 2021 m. atliktas visuomenės nuomonės tyrimas rodo, kad suaugusiųjų mokymasis vertinamas kaip iš esmės pozityvus, naudingas, darantis teigiamą įtaką tiek asmeniniam augimui (didėja savivertė, pasitikėjimas savimi, plečiasi pasaulėžiūra, socializacija, įgaunamos aukštesnės socialinė rolės), tiek profesiniam gyvenimui (didėja profesinė kompetencija, platesnės karjeros galimybės, auga darbuotojo vertė, didesnis atlyginimas). Pagrindiniai veiksniai, skatinantys įsijungti į suaugusiųjų mokymąsi – nuolat kintanti aplinka pasaulyje, darbo rinkoje, atsirandančios naujovės visose srityse, kas lemia poreikį mokytis. Akcentuojamos asmeninės žmogaus savybės (žingeidumas, noras „neužsisėdėti“), pokyčių troškimas, taip pat minima ir „mada“ nuolat mokytis ir tobulėti, noras išmokti padaryti kažką savo rankomis.

Individualių mokymosi paskyrų sistema (IMP) yra vieno langelio principu veikianti vieninga tarpinstitucinė sistema, kurioje teikiami pasiūlymai suaugusiems asmenims mokytis pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo ir tęstinio mokymosi programas ir galimybė pretenduoti į valstybės finansavimą mokymuisi pagal šias programas. Šioje sistemoje kaip prioritetinės yra išskiriamos šios sritys:

1. Skaitmeninės kompetencijos stiprinimo sritis. Skaitmeninė kompetencija apima patikimą, kritišką ir atsakingą skaitmeninių technologijų naudojimą mokymosi, darbo ir dalyvavimo visuomenės gyvenime tikslais ir jų išmanymą. Ji apima gebėjimą naudotis informacija ir duomenimis, bendravimą ir bendradarbiavimą, gebėjimą naudotis žiniasklaidos priemonėmis, skaitmeninio turinio kūrimą (įskaitant programavimą), saugumą (įskaitant skaitmeninę gerovę ir su kibernetiniu saugumu susijusias kompetencijas), su intelektine nuosavybe susijusius klausimus, problemų sprendimą ir kritinį mąstymą.

2.  Matematinės kompetencijos ir gamtos mokslų, technologijų ir inžinerijos kompetencijos stiprinimo sritis. Matematinė kompetencija – gebėjimas vystyti ir taikyti matematinį mąstymą ir įžvalgą sprendžiant įvairias kasdienes problemas. Ugdant gebėjimą gerai skaičiuoti, pabrėžiamas procesas, veikla ir žinios. Matematinė kompetencija skirtingu mastu apima gebėjimą ir norą naudoti matematinius mąstymo ir išraiškos būdus (formules, modelius, konstruktus, diagramas, schemas). Gamtos mokslų kompetencija – gebėjimas ir noras gamtos pasaulį aiškinti naudojantis taikomomis žiniomis ir metodika, įskaitant stebėjimą ir eksperimentavimą, siekiant iškelti klausimus ir daryti įrodymais grindžiamas išvadas. Technologijų ir inžinerijos kompetencijos suvokiamos kaip šių žinių ir metodų taikymas atsižvelgiant į suvoktus žmogaus norus ar poreikius. Gamtos mokslų, technologijų ir inžinerijos kompetencijos apima žmogaus veiklos sukeltų pokyčių suvokimą ir piliečio asmeninę atsakomybę.

3.  Verslumo kompetencijos stiprinimo sritis. Verslumo kompetencija – tai gebėjimas imtis veiksmų, iškilus galimybėms ir remiantis idėjomis, ir paversti juos kitiems svarbiomis vertybėmis. Ji grindžiama kūrybiškumu, kritiniu mąstymu ir problemų sprendimu, iniciatyvumu, atkaklumu ir gebėjimu dirbti bendradarbiaujant siekiant planuoti ir valdyti projektus, turinčius kultūrinę, socialinę ar finansinę vertę.

4.  Daugiakalbystės kompetencijos stiprinimo sritis. Šia kompetencija apibrėžiamas gebėjimas bendraujant tinkamai ir veiksmingai vartoti įvairias kalbas. Ją ir raštingumą sudarančių įgūdžių aspektai labai panašūs: ji yra grindžiama gebėjimu suprasti, reikšti ir aiškinti sąvokas, mintis, jausmus, faktus ir nuomones tiek žodine, tiek rašto forma (klausant, kalbant, skaitant ir rašant) atitinkamoje visuomenės ir kultūros kontekstų skalėje pagal kiekvieno asmens norus ar poreikius. Kalbų kompetencija apima istorinį aspektą ir tarpkultūrines kompetencijas. Ji priklauso nuo gebėjimo atlikti tarpininko vaidmenį skirtingų kalbų ir medijų atveju, kaip nurodyta Bendroje Europos orientacinėje sistemoje. Daugiakalbystės kompetencija plėtojama mokantis oficialiųjų Europos Sąjungos kalbų.

5.  Asmeninė, socialinė ir mokymosi mokytis kompetencijos stiprinimo sritis. Asmeninė, socialinė ir mokymosi mokytis kompetencija – tai gebėjimas apmąstyti savo elgesį, veiksmingai valdyti laiką ir informaciją, konstruktyviai dirbti su kitais, išlikti atspariam ir valdyti savo mokymąsi ir karjerą. Ji apima gebėjimą įveikti netikrumą ir sudėtingumą, išmokti mokytis, palaikyti savo fizinę ir emocinę gerovę, išlaikyti fizinę ir emocinę sveikatą, gebėti rūpintis sveikata ir gyventi į ateitį orientuotą gyvenimą, būti empatiškam ir valdyti konfliktus įtraukiame ir palaikymo kontekste.

6.  Raštingumo kompetencijos stiprinimo sritis. Raštingumas – tai gebėjimas nustatyti, suprasti, reikšti, kurti ir aiškinti sąvokas, jausmus, faktus ir nuomones tiek žodine, tiek rašto forma, naudojantis įvairių dalykų ir kontekstų vaizdo, garso ir skaitmenine medžiaga. Tai gebėjimas veiksmingai, tinkamai ir kūrybiškai bendrauti ir užmegzti ryšį su kitais. Raštingumo ugdymas yra tolesnio mokymosi ir kalbinio bendravimo pagrindas.

7.  Pilietiškumo kompetencijos stiprinimo sritis. Pilietiškumo kompetencija – tai gebėjimas veikti kaip atsakingam piliečiui ir visapusiškai dalyvauti pilietiniame ir visuomenės gyvenime suprantant socialines, ekonomines, teisines ir politines sąvokas ir struktūras, įvykius pasaulyje ir tvarumo aspektus.

8.  Kultūrinio sąmoningumo ir raiškos kompetencijos stiprinimo sritis. Kultūrinio sąmoningumo ir raiškos kompetencija – supratimas ir atsižvelgimas į tai, kaip įvairiose kultūrose įvairiomis meno ir kitomis kultūros formomis kūrybiškai išreiškiamos ir perteikiamos idėjos ir prasmės. Tai susiję su siekiu suprasti, kurti ir išreikšti savo idėjas ir mintis apie savo vietą ar vaidmenį visuomenėje įvairiais būdais ir įvairiuose kontekstuose.