Švietimo politika nacionaliniu lygiu yra įtvirtina strateginiuose dokumentuose, įstatymuose ir juos įgyvendinančiuose teisės aktuose. Pirmąsias dvi teisės aktų rūšis priima Lietuvos Respublikos Seimas (toliau - Seimas) , paskutinius – Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė), Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei kitos institucijos. Institucionalizuoto regioninio lygmens ir su juo buvusių vidurinės grandies teisės aktų nebeliko, kai 2010 m. buvo panaikintos apskritys. Vietos lygmuo yra savivaldybė ir mokykla. Jų vaidmuo ir funkcijos yra aprašytos skyriuje 2.7. Švietimo administravimas ir valdymas vietos ir švietimo įstaigos (mokyklos) lygmeniu.

Nacionalinės švietimo politikos formavimas ir įgyvendinimas

Seimas

Nacionalinę švietimo politiką formuoja Seimas. Jis priima švietimo sritis reguliuojančius įstatymus. Pavyzdžiui, Švietimo įstatymą, Profesinio mokymo įstatymą, Mokslo ir studijų įstatymą ir kt. Seimas taip pat tvirtina Vyriausybės parengtą valstybinę švietimo strategiją dešimčiai metų. Jis gali priimti atskirų švietimo sričių politikos kaitos gaires. Seimas svarsto ir tvirtina metinį valstybės biudžetą ir lėšas savivaldybių biudžetams. Tai apima ir švietimui skirtų lėšų patvirtinimą (lėšos „mokinio krepšeliui“ ir „klasės krepšeliui“, universitetams, kitoms švietimo ir mokslo ir studijų institucijoms ir kt.). Dar viena svarbi Seimo funkcija – jis atlieka parlamentinę kontrolę, kaip yra įgyvendinami strateginiai dokumentai, įstatymai ir kt. Seimas steigia valstybinius universitetus.

Respublikos Prezidentas

Nacionalinę švietimo politiką taip pat gali formuoti Lietuvos Respublikos Prezidentas (toliau – Respublikos Prezidentas). Respublikos Prezidentas, be kitų savo funkcijų, gali teikti Seimui svarstyti įstatymų projektus, įstatymų pataisas, politikos kaitos gaires, vetuoti priimtus įstatymus. Prezidentas tvirtina ministrus, tarp jų – ir švietimo, mokslo ir sporto ministrą.

Vyriausybė

Nacionalinės švietimo politikos formavime dalyvauja ir ją įgyvendina Vyriausybė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei kitos ministerijos. Ji gali teikti Seimui įstatymų projektus. Ji taip pat tvirtina konkrečios srities ar kelių sričių plėtros programas, įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus. Pavyzdžiui, valstybės ir savivaldybių mokyklų tinklo kūrimo taisykles, „mokinio krepšelio“ apskaičiavimo tvarką ir pan. Vyriausybė ruošia metinį valstybės ir savivaldybių biudžetų projektą, kuriame yra inkorporuotos ir visos valstybės lėšos švietimui. Vyriausybė steigia valstybines kolegijas.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įgaliojimai

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra Vyriausybės dalis ir yra priskiriama vykdomajai valdžiai. Ji formuoja, vykdo ir užtikrina valstybinę švietimo, mokslo ir studijų politiką.

Pagal Švietimo įstatymą[i], Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pirmiausiai atsako už švietimo kokybę. Ji teikia įstatymų, kitų teisės aktų bei švietimo finansavimo pasiūlymus ir projektus Vyriausybei.

Ministerija koordinuoja savivaldybių (vietos lygmuo) administracijų švietimo padalinių veiklą įgyvendinant valstybės švietimo politiką. Ministerija teikia Vyriausybei tvirtinti bendruosius jų nuostatus. Ji nustato kvalifikacinius reikalavimus savivaldybių administracijų švietimo padalinių vadovams ir specialistams.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras tvirtina ikimokyklinio ugdymo programų kriterijus, Priešmokyklinio ugdymo bendrąją programą ir Priešmokyklinio ugdymo tvarkos aprašą, formaliojo švietimo bendrąjį ugdymo, mokymo turinį (pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programų aprašus, bendrąsias programas, ugdymo, mokymo planus). Jis taip pat tvirtina valstybės / savivaldybių lėšomis finansuojamų formalųjį švietimą papildančio švietimo (ugdymo) programų kriterijus.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos struktūra 

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai vadovauja ministras. Tai yra politinė pozicija. Ministras Pirmininkas teikia Prezidentui kandidatūrą į Švietimo, mokslo ir sporto ministrus. Prezidentas ją tvirtina. Švietimo, mokslo ir sporto ministras yra atsakingas Seimui, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldus Ministrui Pirmininkui.

Švietimo, mokslo ir sporto ministras turi savo komandą. Komandos nariai yra skiriami politinio (asmeninio) pasitikėjimo principu. Komandą sudaro keli viceministrai, patarėjai, padėjėjai, atstovas spaudai ir kt.

Ministerijos administraciją sudaro departamentai, skyriai ir kiti padaliniai. Administracijai vadovauja ministerijos kancleris. Jis / ji taip pat yra politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas.

Šiuo metu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje yra 7 departamentai:

• Ugdymo departamentas. Jis apima Ugdymo programų skyrių, Pedagogų skyrių ir Švietimo pagalbos skyrių.
• Švietimo tinklo politikos departamentas. Jis apima Mokyklų veiklos skyrių ir Užsienio lietuvių skyrių.
• Studijų, mokslo ir technologijų departamentas. Jis apima Studijų skyrių, Mokslo skyrių ir Technologijų ir inovacijų skyrių.
• Mokymosi visą gyvenimą departamentas. Jis apima Profesinio mokymo skyrių ir Neformalaus švietimo skyrių.
• Tarptautinių investicijų koordinavimo departamentas. Jis apima Tarptautinių investicijų įgyvendinimo skyrių ir Tarptautinių investicijų planavimo skyrių.
• Administravimo departamentas. Jis apima Viešųjų pirkimų skyrių, Informacinių sistemų ir asmenų aptarnavimo skyrių ir Turto valdymo skyrių.
• Ekonomikos departamentas. Jį sudaro Švietimo ir sporto ekonomikos skyrius, Mokslo ir studijų ekonomikos skyrius, Investicijų skyrius.

Be jų, yra departamentams nepriklausantys skyriai ir kiti padaliniai: Sporto grupė ir Tarptautinio bendradarbiavimo grupė, Teisės skyrius, Komunikacijos skyrius, Strateginio planavimo skyrius, Organizacijos vystymo skyrius, Personalo skyrius, Finansinės apskaitos skyrius, Įstaigų veiklos skyrius.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžios švietimo įstaigos 

2019 m. siekiant optimizuoti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų tinklą, mažinti jų valdymo išlaidas, racionaliai naudoti materialinius ir finansinius išteklius, įvyko ministerijai pavaldžių įstaigų pertvarka. Ugdymo plėtotės centras, Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras, Švietimo aprūpinimo centras, Nacionalinis egzaminų centras, Švietimo informacinių technologijų centras ir Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra sujungti į vieną Nacionalinę švietimo agentūrą. Ji atsakinga už ugdymo turinio įgyvendinimo ir švietimo pagalbos organizavimo stebėseną, ugdymo inovacijų ir įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo strategijų kūrimą ir diegimą, mokymosi pasiekimų patikrinimų organizavimą, mokyklų veiklos išorinį vertinimą, švietimo įstaigų vadovų atranką ir kt.

Kitos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai yra pavaldžios šios švietimo įstaigos:

• Kvalifikacijų ir profesinio mokymo plėtros centras − tvarko Lietuvos kvalifikacijų sistemą, gerina profesinio mokymo kokybę, didina profesinio mokymo patrauklumą, stiprina profesinio rengimo dalyvių bendradarbiavimą. 
• Studijų kokybės vertinimo centras − atlieka išorinį studijų vertinimą ir akreditavimą, vertina užsienyje įgytą vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą, informuoja apie aukštojo mokslo studijas Lietuvoje bei užsienyje, skatina aukštąsias mokyklas gerinti studijų kokybę, rengia su mokslu ir studijomis susijusių teisės aktų projektus. 
• Švietimo mainų paramos fondas − padeda švietimo idėjas įgyvendinančioms institucijoms bei asmenims pasinaudoti tarptautinio bendradarbiavimo projektų teikiamomis galimybėmis, konsultuoja besidominčiuosius ir teikia informaciją apie įvairias švietimo ir profesinio mokymo programas ir veiklas. 
• Valstybinis studijų fondas − administruoja valstybės paskolas, stipendijas ir paramos skyrimą studijuojantiesiems. 
• Kitos ugdymo ir švietimo įstaigos.

Valstybinės švietimo savivaldos institucijos

Visuomenės dalyvavimą formuojant švietimo politiką ir priimant švietimo sprendimus skatina valstybės švietimo savivaldos institucijos:

1. Lietuvos švietimo taryba − Seimo sudaryta ir jam atskaitinga valstybės švietimo savivaldos institucija, kuri atlieka ekspertinį vertinimą ir konsultuoja strateginiais Lietuvos švietimo plėtros klausimais. 
2. Bendrojo ugdymo taryba – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sudaryta valstybės švietimo savivaldos institucija, kuri inicijuoja ir svarsto ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio, specialiojo ugdymo programų kaitos perspektyvas, pedagogų kvalifikacijos tobulinimo  kryptis, teikia siūlymus dėl mokyklų aprūpinimo. 
3. Lietuvos neformaliojo suaugusiųjų švietimo taryba − Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sudaryta valstybės švietimo savivaldos institucija, kuri svarsto pagrindines Lietuvos neformaliojo švietimo plėtros perspektyvas, analizuoja neformaliojo suaugusiųjų švietimo sistemos plėtotės projektus.

Lietuvos švietimo sistemos centralizacija / decentralizacija

Lietuvos švietimo sistemą galima vadinti decentralizuota arba bent jau iš dalies decentralizuota. Ją įvertinus keliais pjūviais, matyti, kad sprendimų priėmimai vyksta keliais lygiais. Žemiau pateikiami keli pjūviai, atskleidžiantys centralizacijos ir decentralizacijos santykį.

Švietimo politikos formavimas

Švietimo politikos kryptys yra nustatomos nacionaliniu lygiu. Tai yra aprašyta šio skyriaus pradžioje. Savivaldybė (vietos lygmuo), remdamasi nacionalinėmis švietimo kryptimis, formuoja savo kelerių metų švietimo strategiją, atsižvelgdama į bendruomenės, savivaldybės, regiono poreikius. Savivaldybė taip pat nusistato uždavinius bei priemones strategijoje išsikeltiems tikslams pasiekti.

Švietimo organizavimas ir administravimas

Nacionaliniu lygiu švietimas organizuojamas per įstatymus bei bendras tvarkas, aprašančias švietimo organizavimo principus ir kriterijus. Pavyzdžiui, nacionaliniu, tai yra, Vyriausybės lygiu yra patvirtintos valstybės ir savivaldybių mokyklų tinklo kūrimo taisyklės. Jos nustato pagrindinius principus, kaip savivalda turėtų tvarkyti mokyklų tinklą, steigti, reorganizuoti, likviduoti ugdymo įstaigas. Remiantis šiomis taisyklėmis nacionalinės institucijos – Seimas, Vyriausybė ar konkrečiai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – negali nuspręsti už savivaldybę, kiek kur kokių mokyklų steigti ar uždaryti.

Kitas pavyzdys – mokyklų dalyvavimas nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinime. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra patvirtinusi aprašą, kaip organizuojamas ir vykdomas nacionalinis mokinių pasiekimų patikrinimas  4 ir 8 klasėse. Pati mokykla ir jos steigėjas apsisprendžia, ar mokykla dalyvaus pasiekimų patikrinimuose. Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimas baigus 10 klasių ir brandos egzaminai, vykstantys baigus IV gimnazijos klasę, organizuojami nacionaliniu lygiu. Jie būna visiems mokiniams vienodi. Jų organizavimo tvarka visur vienoda.

Dar vienas pavyzdys – mokyklų direktorių skyrimas. Vėlgi, Švietimo įstatyme detalizuojama švietimo įstaigų vadovų skyrimo tvarka. Bet patį konkursą organizuoja mokyklos savininkas ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija minimaliai dalyvauja konkursų organizavime. Be mokyklos steigėjo, balsą šiame procese turi ir mokyklos bendruomenė. Jos atstovai dalyvauja vadovų atrankoje. Bendruomenė per mokyklos tarybą svarsto mokyklos vadovo darbą. Kelis kartus iš eilės jai nepritarus vadovo ataskaitai, vadovas gali būti pašalinamas iš užimamų pareigų.

Nacionaliniu lygiu yra nustatoma ugdymo programų aprašai, dalykų programos, programų įgyvendinimo bendrieji planai. Mokykla rengia savo ugdymo planą, bet nuo nacionaliniu mastu nustatytojo ji gali nukrypti tik tam tikrais atvejais. Daugiau informacijos apie tai pateikta skyriuose apie mokymą ir mokymąsi konkrečioje ugdymo pakopoje.

Valstybinių aukštųjų mokyklų atveju Mokslo ir studijų įstatyme yra nurodyta, kad aukštosios mokyklos yra autonomiškos. Visgi, aukštųjų mokyklų valdymo mechanizmas yra aprašytas įstatyme pakankamai detaliai. Nurodoma, kokie valdymo organai turi būti aukštojoje mokykloje, kaip jie sudaromi. Aukštosios mokyklos kuria savo studijų programas, bet jas akredituoja valstybės institucija.  

Daugiau apie savivaldybių ir mokyklų funkcijas galima rasti 2.7. skyriuje „Švietimo administravimas ir valdymas vietos ir švietimo įstaigos (mokyklos) lygmeniu“.

Finansavimas

Valstybinių švietimo įstaigų finansavimo esminiai principai yra nustatomi konkrečių sričių įstatymuose – Švietimo įstatyme, Profesinio mokymo įstatyme, Mokslo ir studijų įstatyme ir kt. Juose nurodoma, kad mokymasis valstybinėse ir savivaldybių švietimo įstaigose yra vykdomas „pinigai paskui besimokantįjį“ principu. Ikimokykliniame, priešmokykliniame, bendrajame ugdyme ir profesiniame mokyme tai yra „klasės krepšelis“, aukštojo mokslo studijose – „studijų krepšelis“. Metodikas, kaip vadinamasis krepšelis yra apskaičiuojamas ir kiek krepšelio lėšų kam gali būti panaudojama, yra nurodoma Vyriausybės patvirtintose metodikose. Šios lėšos mokykloms yra skiriamos kaip tikslinė dotacija ir mokyklų steigėjai ar pati mokykla negali naudoti lėšų ne pagal paskirtį. Visgi, metodikoje yra paliekama laisvės pačiai ugdymo įstaigai disponuoti gautomis lėšomis, nes dažnu atveju nurodoma, kad konkrečiam dalykui galima skirti nuo tiek iki tiek procentų lėšų.

Neformaliojo vaikų švietimo krepšelis taip pat skiriamas per Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją savivaldybėms. Kad lėšos būtų panaudotos efektyviai ir jų dydis nepriklausytų vien nuo vietos politikų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra patvirtinusi neformaliojo vaikų švietimo lėšų naudojimo metodiką. Metodikoje nurodoma vienam vaikui skiriamų lėšų minimalus ir maksimalus dydžiai. Taip pat siūloma, kokie gali būti prioritetai skirstant lėšas. Visgi, pati savivaldybė nustato konkretų lėšų dydį, nustato prioritetus, kam pirmiausiai šios lėšos bus skiriamos. Savivaldybė tvirtina savo lėšų tvarkymo ir atsiskaitymo už jas tvarkas.  

Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo mokytojų atlyginimai nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. skaičiuojami pagal etatinį apmokėjimą. Tai yra įtvirtinta įstatymu. Kiekviena mokykla, remdamasi metodika, pati sudėlioja, kokių mokytojų jai reikia ir tų mokytojų darbo krūvį, atsižvelgdama į savo mokyklos ir mokyklos bendruomenės poreikius. Aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus nustato pati aukštoji mokykla.